Tikėjimo liudininkai
Tikėjimas į prisikėlusįjį Kristų grindžiamas konkrečiais faktais,
kurie prieinami visiems žmonėms ir jų dėka galime įtikėti ir užmegzti asmeninį
ryšį su prisikėlusiuoju Viešpačiu.
Jėzus Kristus iš tikrųjų mirė ir prisikėlė, kad kiekvienam žmogui suteiktų galimybę dalyvauti savo galutinėje pergalėje prieš mirtį, šėtoną ir nuodėmę. Be tikėjimo į Kristaus prisikėlimą nėra išganymo. Todėl Viešpats Jėzus sako: ,,Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ ( Mk 16,16).
Galime būti tikri, jog Naujojo Testamento tekstai teisingai aiškina Jėzaus mokymą, Jo kančios ir mirties dramą bei džiugią tiesą apie Jo prisikėlimą. Šiuos tekstus rašė žmonės, kurie arba patys buvo Kristaus veiklos liudytojai, arba teisingai perteikė santykius tų žmonių, kurie lydėjo Jį Jo žemiškoje kelionėje. Šventasis Raštas yra patikimas informacijos šaltinis apie Jėzaus gyvenimą, mokymą ir prisikėlimą. Profesorius Klarkas H. Pinnockas (Clark H. Pinnock) taip vertina Biblijos patikimumą: ,,Nėra kito dokumento, kaip antikinio pasaulio produkto, kuris būtų sertifikuotas tokiu tobulu tekstų ir istorinių įrodymų rinkiniu ir kuris perteiktų tokį puikų istorinių duomenų šaltinį, kurį galima protingai panaudoti. Sąžiningas žmogus negali ignoruoti šitokio lobio. Skepticizmas , susijęs su istoriniais laiškais, autentifikuojančiais krikščionybę, remiasi neracionaliu išankstiniu nusistatymu prieš antgamtiškumą“ (C. Pinnock, Set Forth Your Case, ,,The Craig Press“, New Jersey, 1968, p. 58.).
Mokslinė evangelinių tekstų, kalbančių apie Kristaus prisikėlimą, analizė rodo, kad jie susiję su istorine tiesa apie tai, kas iš tikrųjų vyko. Objektyvūs istoriniai tyrimai patvirtina faktą apie Kristaus prisikėlimą. Visi, ignoruojantys šį faktą, vadovaujasi perspėjimais, prietarais ir išankstinėmis prielaidomis, bet ne objektyviomis priežastimis.
,,Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“ (KBK, 642).
,,Tikiu tik liudytojais, kurie leido save nužudyti“, – rašė B. Paskalis ( B. Pascal), remdamasis faktu, kad beveik visi apaštalai patyrė kankinio mirtį, kuomet skelbė tiesą apie Kristaus prisikėlimą.
Tikėjimo tamsa laisvės sąlyga
Džiaugsminga tiesa, kad Jėzus Kristus prisikėlė ir gyvena, kad gydo, perkeičia žmonių širdis sakramentuose, yra kreipimasis į mūsų laisvę. Viešpats Dievas mums duoda pakankamai daug įtikinančių ženklų bei šviesos, kad galėtume įtikėti. Jis išlieka ,,pasislėpusiu Dievu“ (plg. Iz 45, 15), prieinamu ,,tikėjimo tamsoje“ , nes tik tuomet sąjungoje su Juo esame laisvi ir gebantys mylėti. Tikėjimas yra būtina sąlyga, kad išliktume laisvi ir galėtume mylėti. Todėl Viešpats Dievas apsireikšdamas išlieka pasislėpusiu Dievu. Jeigu apsireikštų visoje savo visagalybės ir grožio didybėje, tai mus visus pavergtų. Tuo tarpu Viešpats Dievas nenori turėti vergų, bet laisvus žmones, kurie per tikėjimą užmegztų su Juo meilės santykius. ,,Slepiuosi, kad nepavergčiau Savo dovanos prabnga“,– sakė Jėzus Kristus Alicijai Lenčevskai. ,,Tokštu jums laimės, kokios nė vienas žmogus nepajėgus įsivaizduoti ir nujausti.“
Jėzus Kristus rodo mums galingus ženklus, įrodančius, kad Jis iš tikrųjų prisikėlė ir gyvena su mumis, tačiau tie ženklai nė vieno neverčia priimti tiesos apie Jo prisikėlimą. Visada galima rasti pakankamą skaičių nežinančiųjų, aiškinančių tikėjimo trūkumą. Bet mes turime prisiminti, kad daugeliu atvejų pagrindinė netikėjimo prisikėlimu priežastis glūdi nenore radikaliai atsisakyti nuodėmės bei gyventi pagal Dekalogą ir Evangeliją.
Jonos ženklas
Jėzus Kristus kalbėjo, kad žmonėms nebus duota jokio kito ženklo, tik pranašo Jonos – ir šio ženklo turi pakakti atsivertimui, atgailai bei gyvenimo perkeitimui (plg. Mt 12, 39—42). Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Jėzus po savo mirties buvo paguldytas į kapą, kad trečiąją dieną prisikeltų, nugalėjęs mirtį ir šėtoną. Prisikėlimo metu Viešpats Jėzus mums paliko viso savo kūno fotografinio negatyvo atvaizdą drobulėje, kuria buvo apsiaustas po mirties, bei savo prisikeliančiojo veido atvaizdą plonos drobės skarelėje, kuri buvo kape, uždėta ant Jo galvos.
Klausas Bergeris (Klaus Berger), žymus vokiečių Biblijos tyrėjas, rašė: ,,Pagal žydų tradiciją, norint kažką atvesti į teismą, reikėjo turėti du liudininkus. Ir būtent čia taip pat turime du liudininkus – Joną ir Petrą, taip pat ir du įrodymus – dvi audeklo skiautes: Turino drobulę ir Manopelo skarelę. Tai du daiktiniai prisikėlimo įrodymai. Prisikėlimas yra faktas, tai ne teologinė metafora. Prisikėlimas yra realybė.“
Šventasis Jonas Paulius II sakė, jog privalome priimti daugelio mokslininkų argumentus, kad šventoji Turino drobulė yra ,,ypatingiausias Velykų liudytojas: kančios, mirties ir prisikėlimo. Nebylus, o tuo pačiu stulbinamai iškalbus liudytojas!” ( 1980 m. balandžio 13 d.). Garsus filosofas Blaise Pascalis (Blaise Pascal) rašė: ,,Galutinis proto žingsnis yra pripažinimas Paslapties; yra protingas susitaikymas su tuo, kad egzistuoja begalė dalykų, viršijančių proto ribas.“
2011 m. gruodį Italijos nacionalinė agentūra ENEA iš Branduolinių mokslinių tyrimų centro Fraskatyje, netoli Romos, pareiškė, kad po penkerių intensyvaus tyrimo metų šiuolaikinis mokslas neįgalus atkurti Turino drobulėje esančio atvaizdo.
Mokslininkai apskaičiavo, kad paslaptingas energijos žybsnis, kuris sąlygojo atvaizdo atsiradimą Drobulėje, buvo ultravioletinių dulkių spinduliuotė 34 bilijonų vatų galios. Šiuo metu pasaulyje nėra tokio įrenginio, kuris galėtų sukelti tokios galios spinduliuotę. Naujausi aparatai geba išspinduliuoti kelių milijardų vatų UV spindulių dulkes.
Mira, esanti prieskoniuose, kuriais buvo įtrintas Jėzaus kūnas, priklijavo drobę prie kūno, o alavijas šiek tiek atitirpino sukrešėjusį kraują. Tai padėjo teismo medicinos ekspertams patvirtinti, kad Jėzaus kūnas buvo suvyniotas į Drobulę po dviejų ir pusės valandos nuo mirties ir išbuvo joje ne ilgiau nei 36 valandas, nepalikęs jokių pomirtinio irimo pėdsakų. Drobulėje matosi nepažeisti kraujo krešuliai ir nėra joje kūno atskyrimo nuo drobės pėdsakų, taigi, niekas kūno iš Drobulės neišėmė. Kokiu vis tik būdu kūnas išniro per lininį audinį, nepažeisdamas jo struktūros? Iš kur kilo spinduliavimas, įamžinęs Drobulėje tą nuostabų, trimatį kūno vaizdą? Vienintelis išmintingas paaiškinimas yra Jėzaus prisikėlimas.
Mirusio Jėzaus kūno atvaizdas Drobulėje bei Jo prisikeliančio veido atvaizdas Manopelo skarelėje mums yra Jonos ženklas, kvietimas atsiversti, kuriam šiandien Jėzus kviečia kiekvieną iš mūsų. Kristus trokšta, kad įtikėtume, jog Jis iš tikrųjų prisikėlė, kad atvertume savo širdis Jo begaliniam gailestingumui ir užmegztume su Juo asmeninį kontaktą maldoje, o ypač atgailos ir Eucharistijos sakramentuose. Jėzus iš tiesų numirė bei prisikėlė ir yra su mumis, kad mus išlaisvintų iš nuodėmės pančių bei nuvestų į dangų.
Istoriją pranokstantis faktas
Naujasis Testamentas Kristaus prisikėlimą pateikia kaip vienintelį ir nepakartojamą įvykį. Jis yra įsišaknijęs istorijoje, o tuo pačiu ją viršija, kadangi priklauso antgamtinei sferai, aplenkiančiai mokslo žinias. Nes nė vienas žmogus nebuvo akivaizdus liudytojas paties prisikėlimo fakto. Tai įvyko uždarytame ir šventyklų sargybinių saugomame kape. Aukštieji kunigai bijojo, ,,kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: ,Jis prisikėlė iš numirusių.‘ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“ ( Mt 27,64). Prisikėlęs Jėzus nesugrįžta į žemiškąjį gyvenimą, taip kaip nutiko prikeltajam Lozoriui, jaunuoliui iš Naino ar Jairo dukrai, kurie vėliau vis tiek turėjo mirti. Kristaus prisikėlimas yra Jo žmogiškumo perėjimas iš mirties į dalyvavimą Šventosios Trejybės gyvenimo paslaptyje. Tai bendra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikla, kurią apreiškia vienatinio Dievo visagalybė Trejybėje (plg. 2 Kor 13,4; Kol 2,12; Fil 3,10). Kristaus prisikėlimas patvirtina visa tai, ko Jis mokė ir ką darė savo žemiškajame gyvenime, o , visų pirma, tai nepaneigiamas įrodymas, kad Jėzus yra tikrasis Dievas. Sanhedrinas nuteisė Jėzų mirti dėl to, kad Jis tvirtino esąs Dievas. Prisikėlimas patvirtino, kad Jėzus iš tikrųjų yra Dievas ir kad teisingai pasisavino Dievo vardą: ,,pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ ( J 8,58). ,,AŠ ESU“, t. y. tikrasis Dievas ir tuo pačiu tikras žmogus, kuriame gyvena ,,visa dievybės pilnatvė, ir jūs esate pripildyti jame“ ( Kol 2,9).
Kristaus prisikėlimas yra istoriją pranokstantis faktas. Prisikėlęs Jėzus yra su mumis Katalikų bažnyčios bendrijoje. Atleidžia mums visas nuodėmes, išlaisvina mus nuo visų vergijų ir priklausomybių, apdovanoja mus savo prisikėlusiuoju gyvenimu ir meile atgailos ir Eucharistijos sakramentuose. Jei išpažinties metu nuoširdžiai išpažįstame savo nuodėmes ir tyra širdimi priimame Jėzų šv. Komunijoje, gauname ,,nemirtingumo vaistus, mirties priešnuodį“, mūsų prisikėlimo garantiją. ,,Kas minta Kristumi Eucharistijoje, — rašė šv. Jonas Paulius II, — tam nereikia laukti anapusybės, norint gauti amžinąjį gyvenimą: jį gauna jau žemėje, kaip ateities pilnatvės nuojautą, kuri apims žmogų iki galo“ (enciklika Ecclesia de Eucharistia, 18).
M. Piotrovskis TCHr
Iš žurnalo „Milujcie sie” 2017, nr 2