Br.Valdemaras. Malda su Šv. Raštu

Dvasiniai patarimai, kaip organizuoti maldą
1. Vieta. Turime surasti tokią vietą, kur niekas mums netrukdys. Joje turi būti nuošalumas ir tyla. Tinka kambarys, bažnyčia, koplyčia. Kartais gali būti gamta (ir nebūtinai gražus oras). Kartais nerami gamta padeda mums geriau suprasti Dievo Žodžio reikšmę.
Tą vietą galima paruošti, kažkaip ypatingai papuošti – atnešti ikoną, žvakę, statulėlę, kryžių – bet nereikia susikoncentruoti prie šių daiktų. Jie turi mums padėti suprasti, kad esame prieš Dievą, Jo akivaizdoje. Gali atsirasti pagunda pabėgti iš tos vietos. Reikia ištverti. Ištvermė gimdo mumyse gerus vaisius. Taigi, maldai tiks tokia vieta, kur bus vienišumas ir tyla.
2. Laikas. Kai skaitome Šventąjį Raštą, ir mąstome jo tekstus, vieta ir laikas turi išsaugoti išorinį tylėjimą, o tas išorinis tylėjimas veda mus į vidinį tylėjimą (tai reiškia – siela, širdis, mintys susikaupia tik prie vieno – prie Dievo)
Įvairiems žmonėms tinka įvairus laikas. Vienam tinka nakties vidurys, kitam vakaras, dar kitam ankstyvas rytas. Kiekvienas turi rasti jam tinkamą laiką ir jo ištikimai laikytis. Tas laikas turi būti suplanuotas – kad iš anksto žinotum, kada melsies. Čia turi būti tavo dienotvarkės punktas. O ne taip – dabar neturiu ką veikti, tai pasimelsiu. Ne. Tą laiką reikia suplanuoti iš anksto.
Laikas turi būti pakankamai ilgas. Neužteks kelių minučių, kad galėtum susikaupti, nutilti savyje, padaryti išvadas. Minimalus laikas – bent 20 minučių. Galbūt reikės ko nors atsisakyti, išsižadėti, kad galėtum rasti laiko maldai. Čia labai svarbūs dalykai yra punktualumas bei ištvermė. Tos dorybės ugdo mumyse tvirtą charakterį ir stiprina valią. Punktualumas ir ištvermė sujungti su Švento Rašto skaitymu prideda mums daug išminties – paprastos žmogiškos ir dieviškos.
3. Širdis. Malda – tai pokalbis su Dievu. Pokalbis, nes mes kalbame Dievui ir Jis kalba mums. Mes kalbame Dievui kažkokioje vietoje (apie tą vietą jau minėjau). Bet Dievas neatsako mums kažkokioje vietoje. Jis kalba mūsų širdyje. Pagal Šventą Raštą širdis – tai žmogaus centras. Tai giliausia mūsų asmens vieta. Ta vieta yra tokia gili, kad gali ten tilpti neišmatuojamas Dievas.
Ar visada Dievas gali kalbėti mūsų širdyse? Ne, ne visada. Kodėl? Iš Biblijos žinome, kad širdis gali būti akmeninė (apie tai rašo pranašas Ezekielis). Tokia širdis, nors mato savo klaidas ir Dievo liūdesį dėl tų klaidų, nieko nedaro.  Perplėšta širdis (apie tai skaitome Psalmių ir pranašo Jeremijo knygose) – joje grumiasi meilė Dievui ir nuodėmingi geismai; o juk Dievas nori visos mūsų širdies.  Akla širdis (Raudų knyga) nemato Dievo šalia savęs ir tas liūdesys dažnai įtraukia į neviltį.  Užkietėjusi širdis (Evangelijose) – nors Dievas įrodinėja kaltes ir nori iš tų kalčių išvaduoti, ji atstumia Dievo ranką. Tokie yra fariziejai ir į juos  panašūs. Tokiose širdyse Dievas negali prabilti.
Taigi, radę vietą ir laiką maldai, privalome apvalyti savo širdį. Atverti ją prieš Dievą, išpasakoti Jam visus rūpesčius, nuodėmes, problemas, troškimus. Dievas išgydys, sustiprins, apvalys. Matome, kad geriausias būdas atverti ir apvalyti savo širdį – tai Atgailos sakramentas. Todėl nebijokime dažnai eiti išpažinties.
Maldoje prašyk sau plačios širdies. Nes (prisimink palyginimą apie sėjėją ir sėklą, Mt 13, 4-9) tavo širdis turi tapti gera žeme. Ne kaip kelias (lengvai priima ir lengvai užmiršta), ne kaip uola, ne kaip erškėčiai. Bet kaip gera žemė, duodanti derlių. Tada tapsi Jėzaus mokiniu. Galėsi klausyti Jėzaus žodžių tiesiog iš Jo lūpų. Kaip Mortos sesuo Marija prie Jo kojų.
4. Šaukis Šventosios Dvasios. Dabar reikia paimti Šventą Raštą į rankas ir klviestis Šventąją Dvasią. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad Šventoji Dvasia yra Šventojo Rašto autorius. Tai ji įkvėpė žmones, kurie surašė Biblijos tekstus. Taip pat dabar Šventoji Dvasia įkvepia mus, kad galėtume skaityti ir suprasti. Tai Šventoji Dvasia padarė, kad Žodis Mergelėje Marijoje taptų kūnu, taip pat dabar Šventoji Dvasia gali padaryti, kad tas Žodis mumyse taptų matomas.
Melstis reikia paprastais žodžiais. Jeigu tau liūdna, prašyk džiaugsmo. Jei esi džiaugsmingas, padėkok Dievui už tai. Jei silpnas, prašyk jėgų.
5. Skaityk. Tik dabar galima skaityti. Kaip skaityti Šventą Raštą? Juk čia daug įvairų knygų. Nėra gerai skaityti “ten, kur puslapis atsivers”. Iš to ateina subjektyvizmas. Žmogus net nežinodamas ieško to, kas jam patogu.
Galima skaityti pagal kasdieninių Šv. Mišių skaitinius. Bažnyčia duoda mums skaitinius kiekvienai dienai. Laikykimės to – tuo būdu mokomės paklusnumo ir Šventojo Rašto visumos – nes Šv. Mišių skaitiniai apima visą Šventą Raštą.
Bet jeigu kas nors yra dvasinio gyvenimo pradžioje, tik dabar nori pažinti Dievą, Bažnyčią, mūsų religiją, siūlau kitą metodą. Tada reikėtų pradėti nuo Apaštalų darbų. Kodėl? Todėl, kad ten yra aprašyta mūsų Bažnyčios kaip bendruomenės pradžia. Ten, Apaštalų darbuose, aprašyta iš kur Bažnyčia išėjo, kaip augo, ten aprašyta daug dalykų, kurie dabar egzistuoja Bažnyčioje, o kurių gal būt nesuprantame, pvz. aprašytas Bažnyčios hierarchijos atsiradimas. Apaštalų darbuose labai dažnai yra minimas Jėzaus Kristaus vardas, bet nepaaiškinta jo istorija. Todėl po Apaštalų darbų reikia skaityti Evangelijas. Jose aprašyta Jėzaus veikla – gimimas, mirtis, prisikėlimas. Kai perskaitysime Evangelijas, gali mumyse iškilti klausumai – ką reiškia tie tekstai, ypač apie Jėzaus kančią ir prisikėlimą? Todėl po Evangelijų reikia skaityti šv. Pauliaus laiškus – čia teologijos pradžia, čia aiškinama Jėzaus veiklos prasmė. Šventasis Paulius labai dažnai remiasi Senojo Testamento tekstais. Todėl po tų laiškų reikia pradėti skaityti Senąjį Testamentą.
Skaityti reikia kruopščiai, tikslai, neskubėti. Tiesiog reikia klausytis to teksto. Izraelitai gavo Dievo kvietimą – “Šema Izrael” – “klausyk Izraeli”. Tą tekstą reikia tiesiog išgirsti savo sąmonėje.
6. Meditacija. Jos metu reikia įsigilinti į perskaitytą tekstą. Ne tik suprasti savo protu, intelektu, bet pamilti Jį, susitapatinti su Juo, priimti kaip savęs dalį. Iš to turi atsirasti džiaugsmas. Turime parodyti tą džiaugsmą – kaip izraelitai, kai perėjo Raudonąją jūrą, kaip Marija, kai giedojo “Mano siela šlovina Viešpatį.”
7. Malda. Dabar, kai Žodis sušildė tavo širdį, gali nunešti Dievui maldas. Gali būti maldoje su Dievu kaip draugas su Draugu. Jau Mozė Sename Testamente taip kalbėjo Dievui, tai juo labiau gali tu, Jo mylimas vaikas. Gali kalbėti Dievui apie viską atvirai, su pasitikėjimu. Čia, šitame etape, jaučiame Dievo buvimą. Jeigu sunku surasti tinkamus žodžius, gali tik sėdėti ir būk tikras, kad Jis sėdi prie tavęs. Galbūt, tas tylėjimas privers tave pravirkti. Bet šios ašaros yra autentiškos, nes supratai, kaip Simonas Petras, koks yra Dievas, o koks tu esi. Bet Dievas yra prie tavęs ir sako “Nebijok!”
8. Dabar reikia išlaikyti viską, ką išgyvenome.
Kai ateina pagundos ir abejonės, tuomet reikia išlaikyti maldą savo mintyse. Kai sunku mylėti kitą žmogų, reikia ją išlaikyti savo širdyje. Visada – savo darbuose. Dabar tai tu esi tas grūdas, tu esi tas žodis, kuris duos gyvenimą kitiems.
Po tokios maldos neužmiršk padėkoti Dievui už gautas malones.