Br. Vincentas. Tėvas Stanislovas

Savo gerumu jis dar tarp mūsų

Vartau man rašytus t. Stanislovo laiškus į Krokuvą, prisimenu tą bendravimą su tuo ypatingą charizmą turėjusiu žmogumi,  tikrąją to žodžio prasme tėvu. Jis  skleidė subtilias meilės bangas, kurios palikdavo laisvės erdvę abejojantiems, nusivylusiems, kad jie galėtų, laisvai apsisprendę, neatšaukiamai kristi  į Meilės glėbį, kuris yra Dievas.
Prisimenu, jo paprastus, gyvenimiškus pamokymus man, jo lūpose išnirdavusį modeliuką – „nedavatkauk“. Kitiems broliams sakydavo: „Jei iš jūsų norėsiu padaryti angelus, tai jūs tapsite tikri velniai“. Jo vidinėje ramybėje brendo toji išganymo kultūra. Viename laiške man jis parašė: „Tyluma, vienuma, nesitaikymas su šizofrenišku gyvenimo ritmu. Nebėgiokime paskui sergantį pasaulį, bet su malda budėkime celėse ir prie tabernakulių. Pasauliui padėsime savo vidine ramybe“. Tai jo dvasinis testamentas ir pašaukimo leitmotyvas.
Naktimis jis keldamas melstis ir medituoti, gydydavo, anot jo, tą „šizofrenišką“ pasaulį. Brendimas tyloje, vienumoje, pasak t. Stanislovo, yra pats išganingiausias. Tarsi patvirtinimas būdavo minios žmonių, kurios plūsdavo ne tik padiskutuoti, pasikalbėti, bet pirmiausia šalia jo pajusti savo kaip žmogaus didingumo prasmę, išgyti nuo savo vidinio neramumo.
Prisimenu, kai iš jo celės išeidavo problematiški žmonės, jis jų gailėdamas sakydavo: “Gaila jų, nes jie serga“. Jo dvasios stiprybė pasireikšdavo, kad net tuos prisiplakėlius, ar net „stukačius“ mylėdavo ir galbūt melsdavosi, kad jie pasikeistu ir skleistų gėrį. Daug kas jo gerumu ir patiklumu naudodavosi, „darydavo verslą“, nes „tėveliukas geras“. Tėvas Stanislovas būdavo kažkaip kitaip, tarsi jo tai neliesdavo. O vakare kaip jis sakydavo: „Po aštuonioliktos valandos esu mėnulyje“. Ten savyje išgyvendavo tas vidines dramas, apie kurias niekas ir nesužinos.
Kai kas bando verkšlenti, kad Paberžėje nebėra t. Stanislovo dvasios, nebėra to, kaip buvo anksčiau. Paberžės dvasia, sukilėlių dvasia tarsi laisvės ir gėrio užkratas yra pasklidęs po pasaulį. Kas mylėjo ir gerbė t. Stanislovą, aiškiai suvokė jo misijos ir veiklos prasmę. Tie, kurie Dievo vedini, išgyvenę Paberžės meilės dvasią, suvokia, kad Stanislovo darbai, pabirę po Lietuvą, tebesitęsia, tebevyksta, tik, suprantama, Dievui  ir  tėveliui suprantamu būdu…