Br. Tomasz Pilch OFMCap. Dievo šlovintojas

Šv. Pranciškus savo gyvenimo pavyzdžiu patraukė tūkstančius vyrų ir moterų. Jo neįprastas džiaugsmas, nuolankumas, paprastumas, broliška meilė visai kūrinijai uždega ir mūsų laikų žmones vis labiau mylėti ir gerbti kitus žmones, vis tobuliau siekti aukštesnių dalykų. Pranciškus Asyžietis yra vienas didžiausių Bažnyčios šventųjų ir – nors nebuvo ypač išsilavinęs – gyvenimo ir tikėjimo mokytojų.
Ką jis gali mums pasakyti apie maldą? Kaip jis melsdavosi? Pranciškaus biografijos autorius Tomas Celanietis parašė, kad šventasis ne tiek melsdavosi, kiek pats tarsi tapo malda. Malda šv. Pranciškui buvo susitikimas su Tuo, kuriame surado didžiausią meilę, saldumą ir laimę. Nuolat dėkodavo Dievui už Jo gailestingumą nusidėjėliams, už Jo gerumą kiekvienam kūriniui. Būtent maldoje Pranciškus ieškojo šviesos savo pašaukimui, iš Dievo tikėdamasis išgirsti, kaip jis turi gyventi, kad įvykdytų Dievo valią. Prie San Damijono kryžiaus meldėsi tokiais žodžiais: Aukščiausiasis, Garbingiausias Dieve, išsklaidyk mano širdies tamsą ir duok man, Viešpatie, tikrą tikėjimą, nesvyruojančią viltį ir tobulą meilę, taip pat pažinimą ir supratimą, kad galėčiau išpildyti Tavo šventą ir tikrą valią. Lankydamasis bažnyčiose ir norėdamas pagarbinti Viešpaties Jėzaus Kristaus išganingąją Kančią, sakydavo: „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, čia ir visose Tavo bažnyčiose visame pasaulyje ir šloviname Tave, kad šventuoju savo kryžiumi atpirkai pasaulį.“
Skaitydami šv. Pranciškaus raštus galime pastebėti vieną ypatingą jo maldos bruožą: jis buvo Dievo šlovintojas, garbintojas. Šlovinimas kaip maldos forma vis dažniau praktikuojamas, tad pažvelkime, ko galime iš šio maldos žmogaus pasimokyti? Šv. Pranciškus, pats garbindamas Dievą, primena mums šlovinimo svarbą. Net norėdamas Dievo ko nors paprašyti, Pranciškus pirmiausia nusilenkdavo prieš Jį kaip prieš Aukščiausiąjį Karalių: „Aukščiausiasis, Garbingiausias Dieve (…)“ Tik po tokios įžangos pereidavo prie prašymų: „išsklaidyk mano širdies tamsą ir duok man, Viešpatie…“ („Malda prie kryžiaus“). Šventasis atpažino, kad Dievas yra ne tik Eucharistijoje, Dievo Žodyje, Bažnyčioje, bet ir prie kelio sutiktame raupsuotame žmoguje. Iš Dievo malonės Pranciškus dvasios akimis pradėjo pastebėti Dievo pėdsakus gamtoje. Matydamas vandenį galvojo apie Dievo nuolankumą, nusižeminimą, medį – mąstė apie Kristaus kryžių, avinėlį – jame atpažino tą Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Visi kūriniai Pranciškui kalbėjo apie Dievo meilę, gerumą ir nuostabią Apvaizdą, todėl įsijungti į didingą Visagalio garbinimą jis kvietė visą kūriniją: Aukščiausiasis Visagali, geras Viešpatie, Tau šlovė, garbė ir gyrius, ir visa palaima. Tau vienam, Aukščiausiasis, tai priklauso, ir joks žmogus nėra vertas Tave minėti. Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija… („Saulės giesmė“). Minint vieną populiariausių šventojo maldų „Saulės giesmę“ verta pridurti, kad Pranciškus ją parašė (tiksliau – padiktavo vienam iš brolių) beveik prieš savo mirtį, labai kentėdamas dėl įvairiausių ligų ir jo kūne stebuklingai atsiradusių stigmų – Viešpaties Jėzaus Kristaus nukryžiavimo ženklų, kuriuos nešiojo ant rankų, kojų ir šono. Tai liudija, kad šventasis garbino Dievą nepaisydamas didžiulės kančios. Vietoj liūdesio jo širdyje atsiranda džiaugsmas, vietoj skundo – dėkingumas.
Viena gražiausių ir drauge paprasčiausių šlovinimo maldų – tarsi litanija, prasidedanti nuo kreipinio „Tu esi…“ Toliau Pranciškus garbina Dievą vardydamas tam tikras dieviškąsias savybės, Jo ypatingus bruožus: Tu esi šventas, Viešpatie, vienatinis Dieve, ir Tavo darbai yra įstabūs. Tu esi galingas. Tu esi didis. Tu esi Aukščiausiasis, Tu esi visagalis. Tu, Šventas Tėve, esi Karalius Dangaus ir žemės. Tu esi Trejybė ir Vienybė, Viešpatie Dieve, visas gėris. Tu esi Geras, visas Gėris, aukščiausiasis Gėris, Viešpatie Dieve, gyvasis ir tikrasis. Tu esi meilė. Tu esi išmintis. Tu esi nusižeminimas, Tu esi kantrybė. Tu esi poilsis, Tu esi ramybė, Tu esi džiugesys ir linksmumas. Tu esi teisingumas ir saikingumas. Tu esi visas mūsų turtas, ir Tavęs mums pakanka. Tu esi grožis. Tu esi švelnumas. Tu esi mūsų globėjas, Tu esi mūsų sergėtojas ir gynėjas. Tu esi drąsa. Tu esi mūsų dangus ir viltis. Tu esi mūsų tikėjimas, didi mūsų paguoda. Tu esi mūsų amžinasis gyvenimas, didingas ir nuostabus Viešpatie, Dieve visagali, gailestingasis Išganytojau. Tikriausiai toji malda dažnai būdavo ilgesnė, gal šventasis dažnai pakartodavo tuos pačius kreipinius. Mes irgi galime taip šlovinti Dievą, savo kasdienes maldas praturtinti kad ir tokia paprasta malda, prasidedančia žodžiais „Tu esi…“
Tėvo Pijaus balsas 2018, nr 28