Br. Kazimieras OFM Cap. Tėvui Adomui atminti

Garbingasis Tėve!
Smuiko styga, kuri tai verkė, tai juokėsi, vieną kartą nutrūksta. Ji nutyla visam laikui ir daugiau jau neskambės…
Ir žmogus, kaip styga vieną kartą nutyla…
Štai baigiasi 2007 metų gruodžio 27 diena. Ūkanota popietė, penktoji valanda. Kunigas vienuolis guli mirties patale. Sužibusi grabnyčia rankose skaičiuoja paskutines minutes. Krūtinėje vos plazda širdis, kuri netrukus sustos amžinai. Pirmą kartą suplazdėjo 1914 m. spalio 14 d. Žemaičių žemėje, Lieplaukės parapijoje.
Kiekvieno mūsų gyvenimas yra Kelionė į amžinuosius namus pas Dievą. Bet šioje kelionėje kai kas nori mus suklaidinti, kad nepasiektume šio tikslo. Kristus savo meto klausytojus įspėja, kad saugotųsi Rašto aiškintojų, kurie nori suklaidinti. Visokių Rašto aiškintojų sutinka ypač jaunas žmogus pasaulyje. Kunigas Ignacas, vienuoliškas vardas Adomas, jaunystėje girdėjo visokių pamokymų, bet ne visi jie buvo sektini. Bet tikinčių tėvelių gražus pavyzdys, ištikimybė Viešpačiui, aukos dvasia kreipė jaunuolį gėrio kryptimi. Todėl mokinukas skuba patarnauti per šv. Mišias, sekmadienis – šventa diena, švenčiama šeimoje. Didelė šeima. Septintas vaikas – po jo dar sesuo ir du broliai pramerkė akis žemei.
Tuo metu Plungėje kapucinų vienuolių buvo atidaryta progimnazija ir bendrabutis. Tėvai, norėdami, kad vaikas nenuklystų išleido pas kapucinus mokytis. Vienuoliai savo paprastumu, nuoširdumu patraukė jį prie savęs, todėl jis ir pasirinko kapucinišką gyvenimo kelią – pašaukimą sekti Kristumi.
Kaip Dievas atveda mus į gyvenimą, pasitelkdamas mūsų tėvus, taip į amžinąjį gyvenimą mus veda pasitelkdamas kunigus. Dievas veikia pasinaudodamas kitais, tarpininkais. Kaip Dievas šaukia žmones naują kartą kildinti šeimoje, taip lygiai šaukia žmones savo tautą kildinti – šaukia vienuolius kunigus. Kaip kadaise Kristus, sutikęs vyrus miesto aikštėje ar paežerėje, tardavo kai kuriems „sek mane“, taip ir dabar Jis ieško jaunų širdžių, kurios norėtų tęsti Jo darbą. Ieško jaunuolių, kurie meilėje Kristui rodytų broliams  kelią prie Dievo, kurie būtų ramstis silpniems. Kristus šaukia darbininkus į savo pjūtį. Šaukia tuos, kurie savo gyvenimą pašvęstų  Bažnyčiai.
Štai ir kunigas Ignacas Adomas pasirinko nelengvą ištikimybėje Viešpačiui kelią. 1945 metų kovo 25 d. plakančia širdimi gula prieš altorių, kad vyskupas pašventintų jį kunigu. Taip buvo pašauktas sunkiam darbui ir į sunkų kelią. Žmogus – nors ir kunigas vienuolis – yra silpnas ir nepastovus. Bet tų, kuriuos pašaukia kunigiškai tarnybai, Kristus nepalieka vienų. „Aš būsiu visada su tavimi – aš tave stiprinsiu“, – sako Kristus. Kaip ne vienas kunigas, ir šis vienuolis Ignacas Adomas, pažvelgęs į savo nueitą kelią, gali pasakyti: „ Jei aš ištvėriau, jei nepalūžau, jei stiprinau brolius ir seseris tai tik todėl, kad Kristus buvo šalia manęs“.
Kristus veikia, Jis daro savo. Bet pašaukimo paslaptyje tam tikrą vietą turi ir žmogus. Čia didelį vaidmenį suvaidina pašauktojo tėvai. Ignaco Adomo tėvų tikėjimas, meilė, religingumas padarė taip, kad dar jaunuolis, mokydamasis pas kapucinus, buvo pajėgus išgirsti dievišką kvietimą. Kryželis, kurį motutė padarė ant savo sūnelio galvutės, sugrįžo vėliau kitu kryžiumi, kuriuo ją laimino sūnus primiciantas ir kada jau ji gulėjo karste Žagarės kapuose.
Pašaukimo paslaptyje didelį vaimenį suvaidino taip pat mokytojas, draugai, giminės, pažįstami. Vienas Dievas žino, kiek gražių kitų pašaukimo daigų nustelbė jaunystės egoizmas, artimųjų blogas pavyzdys, pažįstamųjų atkalbinėjimai. Todėl prasminga buvo mokytis pas kapucinus Plungėje…
Pašaukimo paslaptyje pati didžiausia dalis, turbūt, tenka pačiam pašauktajam. Jis turi išugdyti savyje stiprų tikėjimą, tvirtą charakterį, drąsą, kad nugalėtų kliūtis, kurios iškyla jame pačiame ir aplinkui jį. Bet šiam tikslui verta įtempti visas jėgas. Čia jo laukia ypatingas džiaugsmas, nuostabūs išgyvenimai. Jei galėtų kun. Ignacas Adomas pakilti iš kapo, jis daug ką pasakytų.
Jei ieškotume žemėje laimingų žmonių, esu tikras, kad daugiausia jų sutiktume tarp tų, kurie išgirdo Kristaus žodžius „sek mane“ ir nuoširdžiai Juo sekė. Bet kad ir kaip būtų keista, pasaulis vis dar į kunigo, ypač vienuolio, pašaukimą žiūri įtariai, net su baime, spaudoje rašoma, kad kunigo gyvenimas yra beprasmis visuomenei. Mes žinome, kokį didelį darbą nuveikė mūsų tautos dvasininkai literatūros, mokslo srityse, o ypač taurindami žmonių sielas. Turime daug pavyzdžių.
Kunigo vienuolio veikla itin reikšminga toje srityje, kurioje siekiama sukurti aukštą moralinį klimatą. Bedieviškoje spaudoje anksčiau buvo rašoma, kad kunigas vienuolis, atsisakydamas šeimos, tautai neša nuostolį. Gyvenimo faktai rodo, kad ten, kur yra pašaukimų į kunigus ir vienuolius, pavyzdžiui, Airijoje, ten šeimos gausesnės. Dvasiniai pašaukimai palaiko tautoje aukos dvasią, kaip ir Milašių10 vaikų  šeima, iš kurios buvo kilęs t. Adomas. Kur nėra aukos dvasios, ten išblėsta net natūrali tėvystės, motinystės meilė – tėvai nenori aukotis savo vaikų labui. Įsigali egoizmas, tauta netenka ateities.
Semkimės tvirtybės iš garbingos tautos praeities!
„Mūsų džiaugsmo dienos žemėj baigias,
Bet kelionė mūsų nesibaigs,
Neištirps, kaip tirpsta pirmos snaigės.
Neužges su gęstančiais žaibais!“
(B.Brazdžionis)